Kai blogai jaučiamės, paprastai nieko nesinori, tačiau reikia nepamiršti, kad galima ieškoti pagalbos.

Ar tikrai vaikas tinkamai pasirengęs tapti mokiniu?

Į klausimus atsako rajono PPT logopedė Leta Vasiliauskienė

       Kasmet ir daug kalbama apie mokyklos lankymo pradžią. Priešmokyklinį ugdymą respublikoje jau ruošiamasi įteisinti kaip privalomą, darželiai oficialiai vadinami mokyklomis, ikimokyklinukai – mokiniais. Ar mokyklos lankymo pradžia vaikui išlieka tokia pat svarbi ir reikšminga?

Linksma ir nerūpestinga vaikystė pralekia šuoliais ir štai ateina metas, kai vaikas turi praverti mokyklos duris. Vaikui mokyklos lankymo pradžia – labai svarbus gyvenimo etapas. Psichologai sako, kad jis prilygsta tokiems mažylio pasiekimams kaip pirmieji žingsniai ar išmokimas naudotis tualetu (puoduku). Šis laikotarpis sutampa su trečiąja – šešerių-septynerių metų –   amžiaus tarpsnio krize. Priešmokyklinukas, kur bebūtų ugdomas: „tikroje“ mokykloje ar darželyje, vadinamame mokykla, vis tiek yra ikimokyklinukas, o va pirmokas – mokinys! Jo visai kitoks visuomeninis statusas, kitokia veikla, kiti prioritetai. Mokinukui, kad ir tokiam mažam, jau keliami aukštesni reikalavimai: prisideda daugiau atsakomybės, kitas jo dienos rėžimas.

Už lango šėlsta vasara, kviečianti džiaugtis ir pramogauti, apie mokslus ir rimtus darbus nesinori galvoti. Ar šiuo laikotarpiu dar papildomai reikia vaikus ruošti mokyklai, kažkaip nuteikinėti, gal tikslingiau leisti jiems ramiai ilsėtis ir kaupti jėgas mokykliniam startui?

Išties vasara, norisi ilsėtis, mėgautis saule, maudynėmis ir kitokiomis gamtos dovanomis, bet birželis – tai pats tinkamiausias metas būsimųjų pirmokų tėveliams stabtelėti, atidžiau pažvelgti į savo vaiką. Kiekvienas vaikas pirmą kartą peržengia mokyklos slenkstį sukaupęs tik jam vienam būdingą gyvenimo patirtį, elgesio modelius, turi tam tikrus mokėjimus ir žinias, kalbinius įgūdžius. Tikslinga sūnaus ar dukros mokyklinės brandos lygį aptarti  su priešmokyklinės grupės auklėtoja, kuri puikiai gerai pažįsta vaiką, logopede, jei iki šio laikotarpio vaikas lankė logopedines pratybas, pabendrauti su būsimąja mokytoja (daugelyje mokyklų birželio pirmąją savaitėlę organizuojamos būsimųjų pirmokų pamokėlės). Šie pedagogai realiausiai žino ir gali tėvams suteikti informaciją apie būsimojo pirmoko emocinę, socialinę, intelektinę brandą – vaiko pasirengimą mokymosi procesui. Svarbu skirti du dalykus: pasirengimą mokytis ir pasirengimą mokyklai. Pasirengimas mokyklai – tai vaiko galimybės priimti mokyklos reikalavimus jo elgesiui. Tai socialinė emocinė branda. Pasirengimas mokytis – tai išlavinti vaiko intelektiniai gebėjimai, kurie padės įsisavinti mokomąją programą. Tėveliams tiesiog būtina numatyti dalykus, kuriuos dar reikėtų per vasarą nuveikti kartu su vaiku, kad rugsėjis , o ir visas mokyklos lankymas būtų kuo sėkmingesnis.

Kada tėvai gali kreiptis į pedagoginę – psichologinę tarnybą dėl mokyklinės brandos vertinimo ir kokiais aspektais vaikai vertinami?         

Kasmet Panevėžio r. PPT gegužės – rugpjūčio mėnesiais atliekamas išsamus vaiko brandumo mokyklai įvertinimas. Dalis tėvelių, norėdami, kad jų atžalos į priešmokyklinę grupę būtų priimti anksčiau nei jiems sueina šešeri metai, o į mokyklą – anksčiau nei sueina septyneri metai. Vertinamas vaikų intelektinis, emocinis ir socialinis subrendimas, elgesio ypatumai. Viena iš sudedamųjų mokyklinės brandos įvertinimo dalių – kalbinių gebėjimų vertinimas. Analizuojamas vaiko žodynas (sąvokų žinojimas ir supratimas), gebėjimas suvokti skiemeninę žodžio struktūrą, garsinę žodžių analizę bei sintezę ir panašūs dalykai. Tenka konstatuoti, jog didesnė dalis pretendentų į paankstintą ugdymą negali realizuoti šios galimybės dėl nepakankamai išlavintos kalbos.

Kas pasakytina apie mūsų vaikų kalbą? Kokias tendencijas stebite savo ilgametėje logopedinio darbo su vaikais praktikoje: vaikų kalba tobulėja, ar kaip tik priešingai – regresuoja?

Vienareikšmiško atsakymo nėra. Dabar mūsų visuomenėje vyksta įvairūs socialiniai pokyčiai: migracija pirmyn ir atgal tarp įvairių šalių, o taip pat tarp kaimo ir miesto. Vyksta kalbų maišymasis, kuris tikrai nepasitarnauja gimtosios kalbos tobulėjimui. Kita vertus, plečiasi vaikų žinios, akiratis, lavėja komunikaciniai gebėjimai. Bet tai kita pokalbio tema. Kalbant apie būsimųjų pirmokų kalbinius gebėjimus, galime pasidžiaugti, kad visos šalies mastu atlikti būsimųjų pirmokų tyrimai leidžia konstatuoti, jog tik nežymiai daliai būsimųjų mokinukų būdingi tarties sutrikimai. Tai sietina su faktu, jog absoliuti dauguma vaikų lanko darželius, ypač priešmokyklinio ugdymo grupes, kur gauna kvalifikuotą logopedo pagalbą. Kitais būsimųjų pirmokų kalbos aspektais, deja, pasidžiaugti nelabai galime. Žodyno tyrimo analizė leidžia manyti, jog daugelyje šeimų yra skurdi kultūrinė ir kalbinė aplinka. Daugelio tėvų išsilavinimas, vidurinis, materialinė padėtis prasta ar vidutinė. Didžiąją laisvalaikio dalį būsimieji pirmokai leidžia prie kompiuterio, televizoriaus. Tėvai nepakankamai dėmesio skiria bendravimui su savo atžalomis, jų kalbos lavinimui. Kalbant su gimdytojais, neretai akivaizdi jų bendravimo kultūros stoka. Stebimi nemaži skirtumai tarp miesto ir kaimo vaikų kalbos išlavėjimo. Skurdi vaikų kalbinė ir kultūrinė aplinka sąlygoja nepakankamą kalbinę patirtį, nesusiformavusias abstrakčias sąvokas, siaurą žodyną. Dirbant tarnyboje, tenka vos ne kasdien susidurti, jog kaimo vaikas neskiria žvirblio, zylės, šarkos, painioja povą su kalakutu, gulbę su žąsimi, nežino gyvūnų jauniklių pavadinimų, neįvardija troleibuso, garvežio, fotelio, beveik nežino gėlių, medžių pavadinimų ir panašių dalykų. Šio amžiaus tarpsnio vaikų gramatinė kalbos sandara išlavėjusi pakankamai gerai, o va rišlioji kalba turi rimtų trūkumų t.y. jiems sunkiai sekasi sklandžiai pasakoti, nuosekliai dėlioti mintis. Dauguma šešerių – septynerių metų vaikų kalba trumpais 2 – 3 žodžių sakinukais. Siauras žodynas, kalbos priemonių skurdumas neleidžia vaikams aiškiai išreikšti, trikdo normalų kalbinį bendravimą.

Ką dar dar galima nuveikti per vasarą, kaip tobulinti būsimųjų pirmokų kalbą?

Gerai išsivysčiusi kalba yra viena iš svarbiausių sėkmingą vaiko mokymąsi nulemiančių sąlygų. Kalbėjimo raidos sunkumai turi įtakos mokslams, trikdo bendravimą su aplinkiniais, menkina vaiko pasitikėjimą savimi. Mokiniai, turintys kalbos sutrikimų, sunkiau išmoksta skaityti, jiems sunkiau formuojasi taisyklingos rašybos įgūdžiai. Tėveliai , kurių vaikams dar neištaisyti kalbėjimo sutrikimai, pasikonsultavę su logopedu, turėtų sekti vaiko kalbą: netaisyklingai tariamus žodžius pataisyti, kartoti kartu su vaiku. Pamokyti vaikus skirti nurodytą garsą skiemenų, žodžių eilėje. (Yra toks smagus žaidimėlis: „Suplok, išgirdęs garsą.“) Mokantis mokykloje itin svarbu išmokti ne tik nustatyti žodžio garsus, bet ir gebėti juos jungti į skiemenį. Taip formuojasi rašymo ir skaitymo įgūdžiai. Rašymo formavimasis turi savo etapus. Kaip bepasirodytų keista, jo žingsniai yra tokie: klausymas, kalbėjimas, piešimas. Nieko baisaus, jei būsimasis pirmokas, dar nemoka rašyti ir skaityti, tai tikrai neprivaloma, bet reikėtų, kad pažintų bent didžiąją dalį raidžių, spausdintinėmis raidėmis parašytų savo vardą. Čia gali labai pasitarnauti raidžių radimas ir braukymas laikraščiuose, karpymas iš žurnalų, reklamų. Kai vaikas nori skaityti, reikia jam padėti: kelionių, išvykų metu pastebėti įvairius užrašus, tarti raides, skiemenis, žodžius. Skatinti vaiką akcentuojant, jog jis pamažu pereina iš neskaitančiųjų į skaitančiųjų pasaulį ir tai yra labai svarbu- mažas žmogus tampa raštingas ir išprusęs, susilaukiantis daugiau aplinkos pagarbos. Plėsti, turtinti žodyną mokant apibendrinti daiktų grupes- pavadinant daiktus vienu žodžiu, aiškinti vaikui nežinomų žodžių reikšmes. Mokykloje labai svarbu mokėti nuosekliai išdėstyti savo mintis, todėl reikia lavinti vaiko sugebėjimą rišliai pasakoti. Kasdien kalbėtis su vaiku: prašyti pasakoti ką jis mato aplinkoje, kaip jaučiasi,   vakare aptarti dienos įspūdžius. Klausinėjant vaikų „kodėl“ ir prašant atsakyti pilnu sakiniu pridėjus „todėl“, mokomasi rišliai, nuosekliai pasakoti. Mokytis apibūdinti daiktus, papasakoti siužetinį paveikslėlį, dėlioti paveikslėlių sekas ir skatinti kurti juose pavaizduotas istorijas. Vartyti su vaikais knygeles, peržiūrėti paveikslėlius ir papasakoti, apie ką galėtų būti ši knyga. Aptarti   perskaitytą knygą, peržiūrėtą filmą. Mokyti eilėraštukų, pasakų, kartu su vaiku kurti žaismingas pasakaites, kad ir apie artimiausios aplinkos objektus: batą, sraigę, skrybėlaitę…Labai reikšminga išmokyti būsimąjį pirmoką išklausyti kalbantį žmogų, kas padės įsiklausyti į mokytojo aiškinimą bei skelbiamą užduotį.

Patarimų tėveliams tiek tobulinant savo vaikų kalbinius gebėjimus, tiek apskritai ruošiant septynmetį praverti mokyklos duris, tikrai labai daug. Neretai sunku ir beatsirinkti, tad pagrindinis patarimas: mylėkite savo vaikus. Mylinti mamos ar tėčio širdis – geriausia patarėja. Nesikrimskite, kad negalite duoti savo vaikams visko, kas yra geriausia pasaulyje. Atiduokite viską, ką turite geriausia savyje.

Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Tėvynė“ 2015 06 27